Kryžių kalnas

Net jei nesate aktyviai religiją išpažįstantis maldininkas, tikrai esate girdėję apie dvylika kilometrų nuo Šiaulių stūksantį ypatingą piliakalnį, nuo viršaus iki apačios apstatytą kryžiais.
Šis piliakalnis dar vadinamas Domantų ar Jurgaičių piliakalniu, Pilies ar Maldų kalnu yra vienas iš nedaugelio šalies paminklų, jungiantis religinę, etnografinę ir mitologinę prasmę.

Manoma, kad čia stovėjusi pilis Kulan, minima XIV a. kryžiuočių kronikose, o kalną per tris dienas ir tris naktis supylę senovės lietuvių kariai po įnirtingo mūšio ant savo kritusių draugų kūnų. Iki krikščionybės laikų čia vaidilutės aukurą saugojusios. Kiti sako, kad kalno vietoje buvusi bažnyčia, kurią per galingą audrą drauge su žmonėmis palaidojęs smėlis. Ankstų Velykų rytą gali pamatyti aplink kalną procesiją einant. Kalno įdubime skylė buvusi, į kurią metęs akmenį išgirsdavai ataidint, lyg jis giliai ant bažnyčios grindų būtų nukritęs.

Vietiniai pasakoja skirtingas šio kalno kryžių atsiradimo istorijas. Sako, kad pirmą kryžių ant kalno pastatęs nelaimingas tėvas, kuris budėdamas prie merdinčios mylimos dukters lovos, susapnavęs šviesiai apsirengusią moterį. Ji liepusi padaryti kryžių ir nunešti ant prie Meškuičių kaimo esančio kalno. Sunkų kryžių tėvas nešęs net 13 valandų, bet grįžtantį jį pasitikusi pasveikusi duktė. Jau XIX a. kalnas laikytas šventu. Pasakojama, kad ten, kur stovi Mergelės Marijos altorius, vaikams vidudienį pasirodė spindinti moteris su Kūdikėliu. Ji pažadėjo rytoj vėl apsireikšti ir paprašė, kad jie atsivestų suaugusiųjų. Kitądien atėjo tik senas skerdžius ir kelios bobelės. Jiems susirinkus Marija pasakiusi, kad kryžius yra stiprybės simbolis, o ji užtars tuos, kurie juos kalne statys. Apie 1850 m. Šiaulių ekonomijos iždininkas rašęs, kad sunkiai sergantis Jurgaičių kaimo gyventojas pažadėjęs Dievui, jei pagysiąs, ant kalno pastatyti kryžių. Kai taip atsitikę – kryžiai ant kalno ėmę dygte dygti.

Kiti teigia, kad kryžiai pradėti statyti po 1831 m. lenkų – lietuvių sukilimų, įamžinant rusų nužudytų sukilėlių atminimą.
Šiandien šis spontaniškos liaudies religingumo išraiškos objektas, nuolat lankomas ne tik Lietuvos turistų, vestuvininkų, bet ir užsienio maldininkų. Jis tarsi feniksas iš pelenų nuolat atgimsta ir atsinaujina. Dar sovietų valdžios metais kryžiai buvo nuolat naikinami. 1961 m. ant kalno stovėję kryžiai buvo „nuvalyti“ tiesiog buldozeriais, kryžiai sunaikinti. Net ir po to žmonės slapčiomis kalną atstatė - po kiekvienos nakties kryžiai vėl ėmę sparčiai augti taip, kad jų atsiradimo nepajėgė nustelbti nė pakartotiniai kryžių griovimai. Šiuo metu kryžių skaičius siekia apie šimtą tūkstančių. Net pernai kilęs gaisras neįstengė sunaikinti šio paminklo – net paskatino skirti didesnį dėmesį jo apsaugai, kad jis kuo ilgiau išliktų ateities kartoms kaip tikėjimo ir vilties simbolis.